Kuba

Geografija

Kuba driekiasi iš rytų į vakarus apie 1 260 km, o jos plotis plačiausioje vietoje – 191 km. Nuo žemyninės JAV dalies ją skiria Floridos sąsiauris, o nuo Espanjolos – Vėjų sąsiauris. Artimiausia Kubos kaimynė Jamaika yra už 139 km. Kubos kranto linijos ilgis – 3 735 km, nes ji labai vingiuota, su šimtais rifų, įlankų ir pusiasalių. Kubai dar priklauso didelė Chuvantido sala ir šimtai mažyčių salelių. Kuba nėra tokia kalnuota kaip gretimos Didžiosios Antilų salos, kalvotas maždaug ketvirtadalis šalies paviršiaus. Pietryčiuose driekiasi Siera Maestros kalnai. Kitur vyrauja lygumos. Kuba – klintinės platformos, giminingos klintinėms Jukatano pusiasalio (Meksika), Floridos ir Bahamų sritims, dalis. Didžiausia šalies upė Kautas teka iš vakarų į rytus, 20 km šiauriau Bajamo. Tačiau Kautu gali plaukioti tik mažos valtelės.

Politinė sistema

Kuba yra socialistinė valstybė, parlamentinė respublika, kurioje valdžios monopolis yra komunistų partijos rankose. Šalį nuo 1959 metų valdo Fidelis Kastras, pirma kaip premjeras, o nuo 1976 metų – kaip valstybės ir ministrų tarybų prezidentas. Jis taip pat ir komunistų partijos pirmasis sekretorius bei karo pajėgų vadas.
Kubos parlamente (Assemblea Nacional del Poder Popular) dirba 609 nariai, renkami penkerių metų kadencijai. Kandidatai nebūtinai yra partijos nariai, juos siūlo socialinės ir politinės organizacijos (Komunistų partija pagal konstituciją negali siūlyti kandidatų).
Kuba vienintelė socialistinė valstybė Šiaurės ir Pietų Amerikoje. 1958–1959 m. į valdžią atėjo Fidelis Kastras, 2004 m. vis dar buvo valstybės prezidentas. 1962 m. šioje saloje prie pat JAV, Tarybų Sąjunga, atsakydama į JAV raketų dislokavimą 1961 m. Turkijoje, dislokavo vidutinio nuotolioraketas, todėl kilo Karibų krizė. Kuba buvo smarkiai priklausoma nuo Tarybų Sąjungos, nes ši ją visokeriopai šelpė ir buvo pagrindinė prekybos partnerė. Žlugus Tarybų Sąjungai, nutrūko degalų tiekimas, Kubai iškilo ekonominių sunkumų.

Ekonomika

Kubos ekonomika paremta socialistiniais principais. Šalyje beveik visa ekonomika grindžiama planinės ekonomikos pagrindu. Didžiąją dalį gamybos valdo Kubos Vyriausybė ir didžioji dalis Kubos gyventojų dirba valstybiniame sektoriuje. Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vis daugiau gyventojų ima dirbti privačiame sektoriuje. Pavyzdžiui, 2000 m. viešajame sektoriuje dirbo 77,5 % gyventojų, o privačiame – 22,5 %, palyginus 1981 m., atitinkamai 91,8 ir 8,2 %.
Kapitalo investicijos Kuboje yra apribotos. Norintys investuoti Kuboje, privalo gauti Kubos Vyriausybės sutikimą. Kubos Vyriausybė taip pat nustato prekių ir paslaugų kainas ir produktų racionus gyventojams. Kuboje veikia kortelinė maisto produktų paskirstymo sistema. Tokia ekonomikos sistema laikoma neveiksminga.
XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje žlugus Tarybų Sąjungai, Kuba neteko finansinės paramos. Prieš Tarybų Sąjungos žlugimą, Kuba priklausė nuo Maskvos malonės, nes Kubai Tarybų Sąjunga buvo rinka cukrui, o Tarybų Sąjunga Kubai pastoviai tiekė naftą ir kitus energetikos produktus. Žlugus šiems ekonominiams ryšiams, Kubos ekonomiką ištiko krizė. 1992 m. JAV sustiprino prekybos apribojimus su Kuba, todėl gyvenimo lygis saloje labai sumažėjo. Siekdama sumažinti šalyje kilusį badą, Kubos vyriausybė ėmė vykdyti ūkio reformas. Šalyje buvo panaikinti tam tikri verslo apribojimai. Pirmiausiai buvo leista gyventojams patiems sau sukurti darbo vietas (buvo leista kurti tam tikro lygio ekonominius vienetus, panašius į individualias įmones prekyboje ir gamyboje), imta skatinti turizmą ir leista versle naudoti JAV dolerius.